Plateliai 2008

Praktiniai patarimai kaip sutraukti visas skruzdėles, uodus ir moškes 2 km spinduliu

Žygio kategorija: HM2 (hidromatracinis, 2 kat.)

Žygio planas: @wiki-site

Žygio nuotraukos: @picasa

Žygio melodija: HTF

Pradurtų riepų skaičius: 0–

Dalyviai:

• Viršininkas (Sputnik ’64, heavily modified)
• Marko (Kalkhoff Raider)
• Elika (Giant Cypress SE)
• MyCB (Author Stratos)

–

Ryšium su ilguoju Joninių savaitgaliu nusprendėm eilinį kartą pramankštinti raumenis. Pradinis Marko planas pedaliuot po Kuršių neriją buvo atmestas:

1. 50 km trasos ilgis iškart fiksuoja nakvynės vietą (Nida). Priešingu atveju pasidaro nematraciniai 80 km, ir reikia gultis slaptoj vietoj.
2. Minimalios vandens transporto paslaugos per Kuršių marias neleidžia sulipdyti alternatyvaus maršruto per Šilutes, Rusnes ir pan. Frykų, pasiruošusių vežtis pripučiamą valtį ir ja keltis per marias neatsirado.

Pasinaudojus mano old-skool žemėlapio informacija ir Mamapicos suteiktais gėrimais, MyCB sugeneravo mintį apie Platelius. Atseit gražus ežeras, miškai etc. Aš dar prisiminiau, kad šalia yra sovietų raketinė bazė, taip kad planas buvo priimtas. Greita kalkuliacija parodė, kad net ir nesveikai pabrangęs dyzelis yra kur kas pigesnė alternatyva nei kratytis traukiniu iki vietos. Buvo nuspręsta išvažiuoti į Plungę sekmadienį ryte, 1 nakvynė, ir pirmadienį vakare grįžti.

1 diena

~8:15
Kol kas viskas einasi gerai. Į grafiką beveik telpam, Marko atliko 2 namų užduotis iš 3 (patikrino primusą ir sumontavo bagažinę 4 dviračiams). 3-ioji užduotis (paimti mano kedus iš sodo) buvo nesunkiai ištaisyta mano paties. Gana greit susipakuojam ir pajudam.

~11:00
Pozicija – maždaug 220 km nuo Vilniaus. Elika kukliai paklausia, ar kas nors paėmė jos tašę iš garažo. Stoja nejauki tyla… Tačiau visi greitai atsigauna ir staigiai primetus, kad Marko drabužių užteks dviems žmonėms, o Plungė – civilizuotas miestas su Maximom ir Senukais, žygeiviai aprimsta. Man tik širdį skauda dėl atsarginių kedų, likusių toje tašėje, nes prognozė kitą dieną žadėjo daug lietaus su efektais. Iš kitos pusės – naudingas sutapimas, nes vietoj jų aš vežuosi Elikos miegmaišį.

~12:00
Artėjam prie Plungės. Tik ką pravažiavom Rietavo turgų, eismas neblogesnis negu Gariūnuose savaitgalį. Marko šauniai aplenkia priešais besivelkančią moteriške su bulka avantu. Staiga pasigirsta keli duslūs garsai ant stogo, ir aš veidrodėlyje stebiu ant asfalto šokinėjantį kažkieno dviratį… MyCB kažkodėl nusprendžia, kad tai būtent jo žirgas. Lėtai stabdome ir einame apžiūrėti lavono. Pakeliui visi pasidžiaugia, kad flegma moteriškė buvo ganėtinai toli, o šoninis vėjas dviratį nunešė į šalikelę. Nelaimėlis dviratis pasirodo beesąs Marko bolidas.

Pirminė paciento apžiūra nuteikia neblogai: lūžo vairo iškyša (“stemas“), šiek tiek sulinko pats vairas, ir galinis ratas aštunkė. Randama ir skrydžio priežastis (keista, kaip iki šiol tas dviratis laikydavosi): Marko XL dydžio autobuso apatinis rėmas elipsės formos, ir storas tiek, kad laikiklis jo normaliai neapkabina. Matyt, ant gero vėjo gūsio dviratį išrovė iš laikiklio, o dirželiai ant ratų neatlaikė ir trūko. Užkeliam dviratį atgal ir lėtai vyniojam į Plungę. Ten ganėtinai gūdu: sekmadienis, todėl Senukai nedirba, vienintelė dviračių parduotuvė irgi. Aš patikrinu kelis prie Maximos pakabintus “dviračius“ už 299,99 Lt. Stemas kaip ir tiktų, bet Marko purto galvą, mol nepasiruošęs tokioms investicijoms 🙂 Skambinu pusbroliui į Klaipėdą, tas pasiryžęs staigiai prafiltruoti vietinius Senukus, bet prie to pačio pasiūlo užsukti į Rietavo turgų. Tada aš taip pat prisimenu, kad jis garsėja savo tiek naujų, tiek naudotų dviračių asortimentu. Keikiu save, kad iš karto ten neužsukom (~1 km nuo įvykio vietos). Grįžtam atgal, turgus užsidarinėja, bet trečiam kioskelyje randam reikalingą detalę (13 Lt, naudotas, bet padorus nereguliuojamas “Zoom“). Aš kiek įmanoma ištiesinu ratą ir pravedu trumpą techninę apžiūrą. Viskas veikia, tik nesijungia pirmas bėgis gale. Judam toliau…

~16:00
Plungėje mašiną paliekame saugomoje aikštelėje A. Jucio g. 26a, 6 Lt parai (kai kuriuose žemėlapiuose tai “A. Jucio skersgatvis“). Iš pradžių man tai atrodė prabanga, bet prisiminiau, kad turim nepigią bagažinę ant stogo. “Greitas“ apsipirkimas Maximoj, ir judam i priekį.

13 km
Sustojame prieš nusukdami nuo plento į mišką. Kyla šioks toks įtarimas, kad nors tai lyg ir turėtų būti pagrindinis privažiavimas prie raketų bazės, nėra jokios rodyklės. Nekreipiam dėmesio ir judam toliau. Merfio navigacinis paradoksas: jei žemėlapyje yra pažymėtas kelias miške, tai dar nereiškia, kad prie kokio nors nepažymėto išsišakojimo tas kelias vizualiai atrodys labiau “pagrindinis“ nei kiti. Važiuojame pagal nuojautą, ir, be abejo, pataikom ne ten, kur reikia. Pravažiuojame grėsmingus ženklus “Nevaikščioti, rezervatas“. Vėliau paaiškės, kad kirtome Plokštinės rezervatą. Šiaip ne taip pagal GPS susiorientavę išlendam į bazės gyvenamąją/ūkinę dalį. Pravažiuojame porą sankryžų, ir vėl jokių rodyklių (neįsivaizduoju, kaip ten tūlas lietuvis be papildomų instrukcijų privažiuotų mašina). Kaip tik pataikome ant paskutinės 18h ekskursijos. Marko su Elika iškaulina studentiškus bilietus.

Moteriškė pradeda vedžioti po požemius. Bendras vaizdas – kur kas geriau išsilaikiusios patalpos nei praeitais metais lankytoje latviškoje Eleja bazėje. Daug kur likusios durys, prietaisų spintos. Tačiau anoje bazėje buvo kur kas idomiau patiems patamsyje landžioti po užpiltus koridorius.

Lendame į pačią šachtą. Pirmiesiems perlipus metrinę sieną, pasigirsta garsas, lyg koks daiktas būtų nukritęs į šachtą. Bet niekas jokių aliarmų nekelia. Vėliau apžiūrime generatorių patalpą. Čia gidė prasitaria, kad vietiniai ir pjaustė, ir sprogdino, bet generatoriaus korpuso neįveikė. Mes prisimename, kad latviai saviškėje bazėje matyt buvo išradingesni, ir iš jų generatoriaus liko tik laikikliai 🙂

Išlipame iš požemių. Visa liaudis pasišalina, o mes sėdame pietauti. Darosi vėsoka, ir pasirodo pirmosios moškės, nuo kurių chemija nelabai padeda. Pavalgę nusprendžiame priartėti kiek įmanoma arčiau Platelių ežero, o po to pakrantėj ieškoti ramesnės vietos. Vos pradėjus judėti, Marko apsižiūri, kad pametė raciją. MyCB, kaipo to aparato savininkas, jau skaičiuoja baudos taškus. Kažkam dingteli labai negera mintis (pamenate tą garsą šachtoje?)… Grįžtame atgal į bazę. Elika randa raciją prie suoliuko, kur tik atvažiavę ilsėjomės. Marko pridedamas atatinkamas kiekis baudos taškų, ir važiuojame ieškoti nakvynės.

Artėjame prie ežero. Mus pasitinka kokybiška rusiškos ir ne tik muzikos retransliacija. Iš karto bandome sukti kairėn i mišką. Pirmas pasitaikęs keliukas nuveda link nesenos kirtavietės. Matosi, kad rajonas gauna nemažai vėjo: aplink siurrealistiniai vaizdai su milžiniškais išvartytais medžiais, paparčių pievomis, labai primena mano neseniai žaistus „Crysis“ ir „Turok“. Aplink visą ežerą reljefas labai raižytas, panašų esu matęs gal tik Karoliniškių miškelyje. Su Marko lipame nuo arklių ir lendam peškom į mišką. Eliką ir MyCB pasiunčiam atgal į žvalgybą link oficialios stovyklavietės. Tuo tarpu mes šiaip ne taip pasiekiame ežerą. Aplink pelkės, pilna didžiulių (3-4 metrų skersmens) skruzdėlynų. Aš randu pusėtiną pievutę, o po to su Marko kitoje pusėje randame dar gražesnę vietą. Bet su dviračiais ten praeiti praktiškai be šansų, kelią kertą upeliukas, tekantis kokiu 10 metrų gylio griovoje stačiais krantais. Aš grįžtu į oficialiai vadinamą Plokštinės stovyklavietę, kuri pasirodo yra ganėtinai civilizuota, mokama (rodos, 6 Lt nuo žmogaus). Tačiau aplinka ganėtinai nutrinta, žmonių daug, nusprendžiam grįžti į mišką. Akies krašteliu užmatau į ežerą įtekantį šaltinį, ir primetu, kad mano rastoji vieta yra kažkur visai netoli, už to šaltinio. Bet MyCB per raciją buvo pranešęs, kad toj pusėj pelkės ir šiaip žopa, todėl net nebandau į ta pusę lįsti. Vėliau pasirodys, kad jei būčiau surizikavęs, būčiau sutaupęs daug laiko ir nervų.

Visi judame atgal į mišką. Bet vėl prasimuša paslaptingo miško galia, ir nors su Marko pėsčiomis praėjome maršrutą po 2 kartus, neberandame nei vieno pažįstamo takelio. Moškės kerta neskaudžiai, bet gausiai, temsta, Elika pradeda panikuoti. Pusę valandos prasimalę po pelkes, randame šiokį tokį praėjimą ir keikdamiesi, per išvartas ir purvynus pagaliau pasiekiame numatytą vietą. Stovyklavietė pasirodo ne tokia jau gera, mat skruzdėles okupavusios visus takelius ir sausesnes vietas, gerai, kad nors papuolė tos didelės rudosios, kurios beveik nekanda.

Greitai statom palapinę, kuriam primusą, su turimu vandeniu verdam grikius. Visi kažkodėl be jėgų, nors viso numynėme tik 25 km (neskaitant mūsų su Marko praeitų pėsčiomis ne mažiau 2 km). Taktiškai pasiimu Marko (kaipo morališkai stabiliausią) į partnerius, ir einam ieškoti vandens arbatai. Kaip ir tikėjausi, eidami puikiu miško takeliu už poros minučių pasiekiame mano jau minėtą šaltinį prie civilizuotos stovyklavietės. Pasisemiame šiek tiek smirdančio, bet neblogo skonio vandens ir grįžtame atgal. Pranešame likusiems žygeiviams „gerąją naujieną“, kad vietoj valandos krapštymosi per miškus galėjom papulti į tą pačią vietą per 5 minutes, net nenulipdami nuo dviračių. Kažkas burbteli „traukit bonką“. Stengiamės pralinksmėti, bet nelabai gaunasi, tai apie 12h gulame miegoti.

Statistika: ~25 km, daugiau nerašiau

–

2 diena

Kažkodėl miegu labai prastai, bent kelis kartus prabundu. Vis laukiu prognozės žadėto lietaus, bet jo nėra. Keliamės, pusryčiams verdame makaronus. Be abejo, kai tik ateina laikas valgyti, prapliumpa lietus. Griaudžia, nuo ežero pučia stiprus vėjas. Lietus keletą kartų apstoja, bet vis tiek krapnoja. Vyniojam šlapią palapinę ir šį kartą judame lengvesniu keliu link stovyklavietės. Pusės vakarykščių stovyklautojų nebėra, matyt, išsigando lietaus. Pakol atsikratome šiukšlių ir išplauname indus, lietus visai nustoja, išlenda saulė. Ta proga priimamas sprendimas ne grįžti tiesiai į Plungę (~20 km ), bet važiuoti aplink Platelius (~30 km).

Judame link Platelių. Visa pakrantės zona į šiaurę nuo mūsų nakvynės vietos užstatyta poilsiavietėmis. Išvažiavę į plentą, už kelių kilometrų randame nedidelį Užpelkių piliakalnį. Užlipę tikėjomės gražaus vaizdo į Platelius, bet piliakalnis per žemas. Šį trūkumą su kaupu kompensuoja ant šlaitų augančios žemuogės, o aš sėkmingai randu nepraplėštą „Kastyčio“ pakelį. Kartu su Marko romantiškai traukiame dūmą susėdę ant kalnelio, ir vaizduojamės esantys grynakraujai kolūkiečiai.

Plateliuose civilizacija. Ant kiekvieno kampo kebabai, kurių pagalba mes ir papietaujame. Bevalgant sutinkame nemažą būrį klaipėdiečių dviratininkų, kurie važiuoja iš Telšių. Trumpai pasišnekame ir leidžiamės link ežero prie jachtklubo. Ten apžiūrime keletą jachtų ir katamaraną. Ant pievutės išsitraukiame paskutines maisto atsargas ir „Žalių devynerių“ likučius. Pasistiprinę grįžtame į Platelius ir traukiame link Beržoro. Beje, iki jo veda visai pusėtinas dviračių takas.

Maždaug už 5 km nuo Beržoro – Babrungėnų vandens malūnas ir Liaudies meistrų darbų ekspozicija. Deja, žemėlapyje nepažymėta, kad malūno teritorija „privati valda“, o mokestis už parodos apžiūra – 3 Lt. Todėl trumpai pailsėję važiuojame toliau.

Iškart už malūno sukame į dešinę – kirsim kelią tiesiai į Plungę, kad nereiktų vynioti nuobodžiu plentu. Pasijaučia žvėriškas vėjas, gerai, kad tik iš šono, bet dviratį verčia kapitaliai, atvirose vietose važiuoji pasviręs kokiu 30 laipsnių į vėją, kitaip nuneš nuo kelio. Elika „gerais“ žodžiais atsiliepia apie vietinio reljefo ypatybes, ypač kai pasiekiame ženklą „10% įkalnė“. Būtų visai nebloga žygio pabaiga, jei Marko nepradėtų skambinti klientai. Pasirodo, Vilniuje praėjo baisi audra su kruša, užpylė visą miestą. O pas mus nuo ryto nė lašo lietaus, šviečia saulė.

Finišuojame Plungėje. Šį kartą dviračius rišame su „strachovkėmis“, kad jau tikrai nei vieno nepamestume. Pakeliui GPSui duodame užduotį parinkti vietoj trumpiausio kelio greičiausią, ir nepasigailime: į greitkelį išlendame ties Girėnais, o ne prie Kryžkalnio, 60 km toliau.

Į Marko buveinę grįžtame jau vėlai naktį. Bandom damušti „Palangą“, bet vėl jėgų beveik nėra. Išsiprausę nusprendžiame, kad bet koks žygis vis tik yra gerai, ir visi krentame miegoti.

Statistika: atstumas 34,34 km, važiavimo laikas 2:20, vidutinis greitis 14,68 km/h, maksimalus greitis 39,24 km.