Kad išsklaidyti abejones dėl mokamų kelių Slovakijoje, duodu nuorodą į žemėlapį.

Kokį ten čekį nusipirko Modestas, tai velnias žino, išdūrė gal jį 🙂

EDIT: o čia nuoroda į Lenkijos mokamus kelius.

EDIT2: supernuoroda, kuri puikiai iliustruoja situaciją Lenkijos keliuose.

be komentarų :p

Pagaliau namie. Grįžom 6h ryto į Barono fazendą, nes gerokai užtrukom Varšuvoj. O kodėl – turėtų pasiaiškinti Elika 🙂 Laukite paveiksliukų.

vakar lipom i virsune Krivan ~2400m. marius su elika liko pusiaukelej, nes po mineraliniu voniu jautesi nekaip. lipau su modestu, trasa ziauri.

dabar leksim valgyti, nuvaziuot slovakiskais kalneliais (vietine atrakcija), o po to trauksim i varsuva, ryt siaubsim parduotuves. treciadieni vakare turetume grizti.

siandien pagaliau lipom i kalna 🙂 ryte sedom i traukinuka ir nuvaziavom iki Stary Smokovec. Traukinuko krizine kaina 3 zmonems 1,92 euro. priejom trasos pradzia, bet kadangi cia siose vietose kazkoks bardakas, medziai isvartyti arba du trecdaliai nudziuve, ir peizazas nekoks, nusprendem matraciskai uzsikelti su beginiu vagoneliu siek tiek auksciau. tada pradejom eiti misku. pilna zmoniu, su vaikais ir tasemis, eini kaip kokioj basanaviciaus gatvej. pasieke chata ties 1725m isgerem alucio ir kavos. spekit kas gere alu, o kas kava 🙂 toliau lipom iki didelio keltuvo, kuris kelia i antra pagal auksti virsune Lomnicky stit ~2635m. i keltuva nelipom, nes visi bilietukai buvo ispirkti.

 

vakar vakare viesbutyje uzpelengavom BMW su lietuviskais numeriais, ir viduj prisede prie interneto susipazinom su Modestu ir Laura. persimetem keliais zodziais, o siandien juos sutikom ant kalno 🙂 jie kelesi i ta auksta virsune, o mes tuo tarpu apacioj valgem. kai jie sugrizo, kartu pradejom leistis zemyn. miesteli pasiekem ~8h vakaro, su visais zibintais ir kitais efektais. pazintis buvo aplaistyta lietuviska bobeline ir vietine kriausine.

skaitliukas:

vovere – 1 vnt

lape – 1vnt

pusles – 3 vnt

rytoj pagal prognoze nusimato lietus apie pietus, po kurio bus salta, tai dabar mastom padaryti kokia kulturine programa, kad nereiktu labai slapti.

i vieta atvykom sekmingai, kempingas pustustis, bet iki chamonix lygio tolokai. siandien issimiegojom normaliai, bet po pusryciu uzejo rimtas lietus. tada paaiskejo, kad virsininko palapine jau nebe pirmos jaunystes ir kapitaliai leidzia per siules. pora siuksliu maisu greitai pataise situacija. sulaukem protarpio ir greitai nulekem iki miestelio Tatranska lomnica (~1,5km). miestelyje vel pradejo lyti, nusprendem isbandyti vietini alu. produktas super, tokios putos niekur lietuvoj negausi. pavalgem, aplankem supermarketa, pasiemem traukiniu tvarkarasti ir grizom namo. dabar eisim ragauti vietines kriausines uzpiltines.

 

prie kempingo sutikom kelis lietuvius, maloniai pasisnekejom su tautieciais.

tik ka isvaziavome i tatrus. dabar esame kazkur uz traku, isvykome pagal grafika+barono korekcija (3:50 vietoj 3:00). rasau is erikos buziuko+gprs, nematau klavisu todel rasau mazosiomis. siandien vakare planuojame buti vietoje, jeigu niekas nesutrukdys. vsio, einu snaust, nes reikes po barono vairuot.

Penktadienis – dviejų švyturių diena. Šeštosios dienos ryte gerokai pasistiprinę kontinentiniais pusryčiais išvažiavome apžiūrėti seniausio estų švyturio, nuo kurio visą dieną važiavome antrojo “tuletorn’o“ link. Diena lengva nebuvo – daug kelių buvo žvyrkeliai ir tikrai ne tokie, kuriuos su nostalgišku galvos palingavimu minėdavo pakeliui sutikti lietuvaičiai. Antrasis švyturys (metalinis, ~40m aukščio) stovėjo buvusioje sovietų karinėje bazėje, kurioje turėjome galimybę pasinaudoti savo prožektoriais ir palandžioti papelijusiomis betoninėmis katakombomis 🙂 Ties švyturiu ant jūros kranto stovėjo paminklas kelto Estonia aukoms – tai artimiausias krantas nuo kelto žūties vietos.
Stovyklavome pušyne ant jūros kranto. Jūra buvo nuostabi kaip niekur kitur – gylis aukščiau kelių, todėl buvo galima net paplaukioti!!!
Dabar (šeštadienį) plaukiame keltu į žemyną. Pakeliui turėjome “riepos bėdą“ – VĖL sprogo Mariaus padanga, į keltą atvažiavome likus tik 10 min. iki išplaukimo (atstumas buvo ~30km). Šią akimirką sėdime kelto restorane, pietaujame, rūkome, aš va ką tik salotas į šiukšlių dėžę išmečiau, netyčia… megaujamės poilsiu. Šiandien laukia dar ~60 sunkių kilometrų.

Vakar vėlai naktį sėkmingai grįžome į Vilnių. Dabar žiūrinėju žemėlapius ir GPS tracką, vėliau reiks gal platesnį aprašymą padaryti.

Kadangi ir taip buvo ką veikti, pirmomis dienomis nieko nerašėme 🙂 Kol kas rezultatai neblogi, pradūrėme tik vieną (tėvo) riepą. Vakar iš ryto labai greitai susipakavome, nes reikėjo spėti į 13-30 keltą. Iki Leisi miestelio spėjome laiku, dar liko pusantros valandos iki kelto kavutei. Bet kaip visada, užtrukome, ir į keltą 4km reikėjo lėkti visu greičiu. Keltas daug burzgė ir plukdė apie valandą (~16km/h). Išlipus gavom gerą porciją vėjo, kuris lydėjo visą dieną.

Čia prasidėjo problemos su mityba. Neatsimenu jokio kito krašto, kur būtų buvus tokia “napriažonkė“ su maisto parduotuvėm. Iš pradžių mūsų pietų taškas Ongu pasirodė trys sodybos, net užuominos apie parduotuvę. Susinervinę turėjom sustot ir traukt iš krepšių viską ką turim. Išgelbėjo Gedo briedienos dešra ir kelios duonos riekelės. Po to pjovėm iki Kopu, norėdami spėti į parduotuvę iki 18h. Be šansų, kuo toliau į šiaurę, tuo trumpiau dirba parduotuvės, šioji veikia tik nuo 10 iki 16h… Praradę viltį, dar pamynėm kilometrą ir radom sodybėlę su namukais ir normalia virtuvę. Valgėm “Požarskii kotlet“ (tipo vietinė Jūratė) ir sriubytę su frikadelėm. Pririjus buvo nuspręsta toliau nebevažiuoti ir statyti palapines čia. Matracinę aplinką papildė alus iš šaldytuvo, Wi-fi ir rūkyta plekšnė.

Dabar papusryčiavom, lėksim apžiūrėt Kopu švyturį ir minsim toliau.